"Puikiai prisimenu tą rugsėjo diena, kai kartu su „Gyvybės vagonėlių" savanore Rūta vežėm vagonėlių kačiukus apžiūrai pas veterinarą. Rūta pasakė, kad yra dar vienas mažylis „nelegalas", kurį vešimės kartu ir padavė man kartonine dėžutę. Kai atidarėm dėžutę, ten buvo mažutė katytė. Tokio mažumo kačiuko ankščiau nebuvau mačiusi. Ji tilpo mano delne. Pūliuojančiom akytėm, išplikusiu snukučiu, utėlėta, su didžiule opa ant liežuvio. Sustingo širdis ją pamačius. Mažylė iš vakaro buvo atnešta ir išmesta prie mirties fabriko „Grinda" kieme įsikūrusių Gyvybės vagonėlių. Silpnutė, mažutė (buvo vos mėnesio ar pusantro amžiaus) bet jau iš pirmo žvilgsnio tikra mini pantera, veržėsi ir dėžutės, kniaukė iš visų jėgų... Labai norėjo gyventi.