"Katinėlis, kuriam davėme Šešėlio vardą, laikosi puikiai. Vos atsidūręs naujuose namuose jis ištyrinėjo tamsiausius kampus, ypač tuos, iš kurių niekas jo negalėtų iškrapšyti, taigi pirmąsias kelias dienas katuko beveik nematėme, nes išlįsti įsidrąsindavo tik visiškai sutemus. Buvo labai įdomu, koks bus Šešėlio būdas, nes visgi katinas suaugęs ir charakteris jau turėtų būti visiškai susiformavęs. Praėjus kiek daugiau nei pusei metų turiu pasakyti, kad Šešėlis yra iš tiesų nuostabus katinas! Labai ramus, tylus, kiek tingus ir, nors kiek nuogąstavome, kad gali būti atsiskyrėlis, įsitikinome, kad yra visiškai priešingai - kiekvieną vakarą primena, kad atėjo žaidimų metas. Svetimų žmonių baidosi, tačiau namiškiams yra labai švelnus. Apetito stoka šis vaikinas visiškai nesiskundžia, tad dabar virto pačiu tikriausiu katinu, kuris visas saulėtas popietes leidžia savo mėgstamiausioje vietoje - saulutės atokaitoje ant palangės. Maloniai stebina tai, jog Šešėlis per visą šį laiką naujuose namuose neprikrėtė jokių išdaigų. Kėsinosi į vieną kitą gėlę, tačiau dabar turėdamas savo katinišką žolę vazonėlyje, kitą namų augmeniją apžiūri nebent smalsumo vedinas. Nagus galanda tam skirtoje vietoje, virtuvėje savarankiškai nekaraliauja, lipa tik ten, kur minkšta ir galima prigulti (paprastai tai palangė ir sofa) - žodžiu, labai disciplinuotas katinėlis."