2014 m. gegužės 9 d. pasiėmiau iš vagonėlio Rokį, didelį šlubą murkalą su kailiuku kaip ežiuko dygliukai (buvo tikras ligų maišelis). Išsirinkau jį ne todėl, kad buvo pats gražiausias, greičiau jau atvirkščiai, o todėl, kad kai paėmiau ant rankų, jis taip prisiglaudė prie manęs ir kol laukiau ant rankų tol murkė. Va taip ir prisimurkė sau namus. Ir dar - kad jis toks gerietis, nes kita namuose gyvenanti katytė pakankamai bjauraus charakterio, tokia karalienė. Tiesa, vardas Rokis kiciui neprigijo, nes jis labai jau gero būdo, pavadinom Slunkium, nes pirmomis dienomis prie maisto grindyse duobes buvo išgulėjęs, dabar vadinam Meškiuku, nes labai išgražėjo, kailiukas dabar minkštutis ir švelnutis, pilviukas storutis, bet kaip buvo murkalas, taip ir liko. Kaip ir su visom jo ligom baigiam susitvarkyti, jis labai gražiai žaidžia, tik šunų bijo, net kaimynų mažo šuniuko. Šiaip kiciuką galima apibūdinti trimis žodžiais: MURKALAS, GERIETIS, BESOTIS. Iki šiol dar visada alkanas. Taip kad vargšelis Rokis virto dideliu tingiu naminiu katinu