Sveiki,
Tolimais 2020-aisiais, Gegužės mėnesį vos porą dienų po močiutės
mirties mes pas Jus atvykome pasiimti Filytės
Pirmi pusantrų metų buvo sunkus ir jai, ir mums, bet tos tamsios
dienos toli už mūsų. Tenorėčiau padėkoti Jums už mielą mūsų
Filipą. Drįsčiau net pasakyti, jog ji išgelbėjo mano gyvybę, mat
kada pandemijos piko metu netekau šeimos, tos buvo labai vienišos ir
niūrios dienos, bet Filytės švelnus, ramus, tyliai mylintis buvimas
šalia įkvėpė laikytis. Taip, prireikė daug mėnesių užsidirbti
jos pasitikėjimą, į vėliau ir meilę, bet ji buvo verta kiekvieno
įdrėskimo, įkandimo, nuvirtusio vazono, pridėrgto kilimo,
sudraskytos knygos... Šiomis dienomis Filia yra tingi, gyvenimu
patenkinta, truputėlį išstorėjusi katytė, besidalinanti savo namus
su Anglų Avigane Izabele, atvykusia iš Grindos prieglaudos prieš
dvejus metus, ir Meino Meškėniuku Oberonu, kurio chuliganiškas
žaismingumas ir švelnus charakteris tartum pažadino Filytėje antrą
jaunystę. Taip, ji yra kategoriškai introvertiška, garsiai barasi
nagučių kirpimo metu, negali pakęsti kada kažkas žiūri kaip ji
paslapčia žaidžia su kojinėmis ir yra absoliučiai įsimylėjusi
savo kartoninę drąskyklę, ant kurios snaudžia popietinės saulės
šilumoje... Bet ji taip tik apsimeta išdidžia ponia. Ji jaudinasi
dėl visų. Išgirdusi kažką verkiant, atsargiai prieina, tartum
klausdama, ar viskas gerai. Skanukų prašo švelniu minkštos
letenėlės prisilietimu prie peties. O pametusi savo mėgstamiausią
žmogų iš akiračio, ima jo ieškoti bei šaukti. Ji plepi, dievina
stebėti balandžius pro langą, ir iš visų savo jėgų trinasi į
tą, kas ją glosto. Viską leidžia glostyti, net pilvuką. Nesidrasko,
nesikandžioja, nešokinėja ant paviršių, nedrasko baldų, neteršia
aplinkos, nekelia chaoso. Bet kartais vakarop... kai nelabai karšta ir
namie tylu, galima patamsy išgirsti žaismingą "mriau" ir greitų
letenukų stuksėjimą, kai ji ima dūkti tartum kačiukas.
Prisimenu, siūlėtė mums kitą katę, mat su Filia "bus sunku, ji
asociali, nemėgsta žmonių ar kitų gyvūnų". Bet žodžiais
nenusakyti kaip aš džiaugiuosi, jog mes davėme jai šansą. Mes ją
dieviname, ir ji, apsimetusi savarankiška introverte kuriai nereikia
niekieno kompanijos, dievina mus atgal, patyliukais rūpinasi mumis,
jaudinasi dėl mūsų ir apskritai yra švelniausia, mieliausia katytė
pasaulyje kuri niekada, nė už ką be kategoriškai svarbios
priežasties neužsimos letenėle.